Suvalkijos krašto tautinis kostiumas

Suvalkija – vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas. Gaivinant po karų gerokai ištuštėjusį Sūduvos kraštą, naujieji gyventojai dažniausiai atsikraustydavo iš priešingo, dešiniojo Nemuno kranto. Į šiaurinę Sūduvos dalį kėlėsi žemaičiai, o į pietinę – aukštaičiai ir dzūkai. Taigi dabartinių zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiškių bruožų, o kapsų – aukštaičių ir dzūkų. 

Senesnes drabužių formas ilgiau išlaikė zanavykės. Jų krašte dar aptikti ilgi lininiai moteriški marškiniai, keletas jų netgi puošti į rankoves įaustais raudonais ornamentais – matyt, kaip ir kitose Lietuvos vietose, tokiais vilkėta dar XIX amžiaus viduryje. Tačiau dauguma išlikusių kapsių ir zanavykių marškinių, siūtų greičiausiai ne anksčiau kaip septintajame dešimtmetyje, jau kitokie: trumpi, siuvinėti baltu kiauraraščiu, vadinamajam angliškajam siuvinėjimui būdingais dygsniais, arba kur kas rečiau – kryželiu raudonais arba juodais siūlais. Beveik visi šio regiono moterų marškiniai tunikos sukirpimo. Pradėjus siuvinėti baltai, siuvinėtosios jų dalys – labai plačios perpetės, rankogaliai, apykaklės ir krūtinės užsiuvai – dažniausiai siūtos iš fabrikinės medvilnės. Būta ir ištisai medvilninių marškinių. Suvalkiečių moterų marškiniai išsiskiria ypač plačiomis, gausiai ties perpetėmis surauktomis rankovėmis.

Sijonai dažniausiai austi pusvilnoniai, platūs. Būdingiausi išilgai dryžuoti, vienos vyraujančios sodrios, paprastai tamsokos spalvos. Ypač mėgta tamsiai mėlyna su įaustomis siaurų keliaspalvių dryželių grupėmis. Skirtingai negu žemaitės, suvalkietės mėgo griežtus, simetriškus, ritmiškai pasikartojančius ornamentus.

Ryškiausia ir sudėtingiausia šventadienio suvalkietės kostiumo dalis buvo prijuostė. Prijuosčių audinių kompozicija, o kartais ir pasiuvimu zanavykės skyrėsi nuo kapsių. Seniausios zanavykių prijuostės, matyt, buvusios madingos dar XIX amžiaus viduryje, yra balto lininio dugno su išilgai įaustomis raudonų rinktinių geometrinių bei augalinių ornamentų juostomis. Jos artimos to paties laikotarpio klaipėdiškių prijuostėms, ir, matyt, taip pat sekė madingais XVIII amžiaus šilko audiniais. XIX amžiaus antrojoje pusėje prijuostes pradėta austi juodu arba pilkai mėlynu dugnu. Jų raštai kurį laiką buvo tie patys, rinktiniai, perskirti spalvotų dryželių grupėmis. Tačiau pamažu juos pakeitė kaišytai įausti daugiaspalviai ornamentai. Mėgstamiausiu visame regione prijuostės motyvu tapo kaišytas ornamentas, sukomponuotas iš keturių geometrizuotų lelijos žiedų. Iki pat šimtmečio pabaigos zanavykės dažniausiai grupuodavo raštus išilgai prijuostės einančiomis juostomis, be to, mėgo platesnes ir ilgesnes prijuostes, o vėlesnes siūdavo su rauktais priedurais. Kapsės ornamentus grupavo skersinėmis juostomis, anksčiau atsisakė kaišyto ornamento eiles atskiriančių dryžių.

Liemenes suvalkietės siuvosi ir iš brangių fabrikinių medžiagų – šilko, brokatelės, damasto, kašmyro, ir iš naminių skersai dryžuotų pusvilnonių audinių. Zanavykės nešiojo trumpas liemenes: senesnės siūtos keturiais platėjančiais skverneliais, panašios į dzūkių, vėlesnės – durtos nuo liemens, su ištisiniais stipriai platėjančiais skverneliais. Kapsių liemenės, dėvėtos XIX amžiaus antrojoje pusėje, buvo gerokai ilgesnės, platėjančiais skvernais. Ypač ilgos liemenės vilkėtos Marijampolės apylinkėse.

Vietoje liemenių ir marškinių plačiomis rankovėmis šimtmečio pabaigoje vis dažniau vilkėti vienspalviai pusvilnoniai švarkeliai, kartais puošti baltai siuvinėtomis arba iš bisero suvarstytomis apykaklėmis.

Suvalkietės audė turbūt ne mažiau rinktinių juostų negu dzūkės; drabužiams sujuosti skirtos juostos taip pat buvo labai puošnios. Į juostų galus įaudžiami ypač vešlūs ir spalvingi kutai buvo ne tik iš siūlų, bet ir iš siaurais rėželiais sukarpytų ryškiaspalvių audinių.

Iš papuošalų labiausiai mėgti šiame krašte koralų karoliai, dažnai brangūs, suverti iš stambių karoliukų arba šakelių. Zanavykės kartais nešiojo iš smulkaus biserio suvarstytas ir į ritinėlį susiūtas ,,gerklutes“.

Kapsės merginos galvas dažniausiai puošė plačiais aukso spalvos galionais. Jų viršų kartais apkaišydavo ne tik gėlėmis kaip kitur, bet ir dažytomis plunksnelėmis arba viršutinę galiono dalį įlenkdavo vidun, suformuodamos lyg ir ne visai uždarą kepuraitę, kurios viršuje prisegdavo dirbtinių gėlyčių. Daug rečiau dėvėtos karūnėlės, kaip ir kitur pasiūtos iš kaspinų, juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių. Zanavykės merginos galionų beveik nenešiodavo, o galvas dažniausiai puošė iš kelių spalvų biserio suvarstytomis karolinėmis.

Ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius kykus, pasiūtus iš baltų pintinių nėrinių, naminės drobės, brangių fabrikinių šilko audinių. Kai kurie spalvoti kykai primena XVIII amžiuje dėvėtuosius aukštuomenės moterų. Vėlesni kykai balti, nerti vąšeliu panašiais būdais ir raštais kaip Dzūkijoje. Suvalkietės taip pat ryšėjo skareles – ir margas fabrikines, ir namie austas baltas linines, o kai kada ir raudonai languotas, panašias į žemaičių. Drauge su skarelėmis dėvėti antkakčiai, imituojantys puošnųjį po skarele nešioto kyko kraštą. Suvalkiečių antkakčiai ir kykų pakraščiai padaryti ypač kruopščiai: dažnai suvarstyti iš biserio, suklostyti iš smulkiais karoliukais apsiūtų kaspinėlių, apsiūti adata išpintomis mažomis kilpelėmis.

Drobulės, kurias suvalkietės nešiojo labai ilgai, net vilkėdamos vėlesniu pusiau miestišku kostiumu, šiame regione austos labai plonos, dažnai ypač sudėtingais raštais.

Išeigai šio ganėtinai pasiturinčio regiono moterys avėdavo odinius batelius, prie kurių vasarą mūvėdavo ypač gražiomis baltu kiauraraščiu megztomis kojinėmis.

Suvalkiečių vyrai XIX amžiaus viduryje vilkėdavo šviesiai pilkomis ar netgi baltomis, nugaroje smulkiai klostytomis sermėgomis. Madoje buvo ir šviesių audinių kelnės. Antrojoje šimtmečio pusėje sermėgas pamažu pakeitė surdutai, po kuriais kartais vilkėtos liemenės.

Vyrų marškiniai, kaip ir kitur, buvo tunikos su perpetėmis sukirpimo ir, kol vilkėti po sermėgomis, beveik arba visai nepuošti. XIX amžiaus antrojoje pusėje marškiniai pradėti siūti gana puošnūs: krūtines uždengia platūs plonos medvilnės užsiuvai su daugybe smulkių klostelių, kartais marškinių priekis palei kaklą siuvinėjamas baltais siūlais, apykaklė ir rankogaliai puošiami dekoratyvinėmis siūlėmis.

Vasarą suvalkiečių vyrai vilkėdavo ne tik vilnonio milo sermėgomis, bet ir mėlynais dryžuotais lininiais trinyčiais. Tokie trinyčiai Suvalkijoje laikyti pakankamai geru išeiginiu drabužiu.

Vyrai juosdavosi ir odiniais diržais, ir plačiomis, puošniomis rinktinėmis juostomis. Jų skrybėlės tiesiais kraštais ir gana aukštomis kaubrėmis, madingomis Vakarų Europoje, buvo puošiamos dailiai išaustomis siauromis rinktinėmis juostelėmis.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras